Tie, kas sako, kad matematikas niekados neras bendros kalbos su fiziku, greičiausiai nėra girdėję klimato kaitos mokslininkų ir geoinžinierių ginčo. Pastarieji siūlo įvairias idėjas, kaip mes turėtume pakeisti mūsų planetą, kad klimatas nustotų šilti, tačiau klimato kaitos mokslininkai jas išjuokia ir pabrėžia, kad tokių idėjų įgyvendinimas padarytų daugiau žalos nei naudos.
Vienos mokslinės konferencjos metu garsus geoinžinierius pasakė, kad Žemės keitimo idėjas siūlyti klimatą tyrinėjantiems specialistams yra tas pats, kas skaityti paskaitą apie kontracepciją griežtoje katalikiškoje mokykloje.
Nors pasiūlymai sukurti dirbtinius ugnikalnius ar purkšti chemines medžiagos iš skraidančių balionų gali pasirodyti neracionalūs, blogėjanti padėtis ir greičiau, nei buvo prognozuota, kylanti pasaulinė temperatūra kažkuria prasme verčia išklausyti ir radikaliausius pasiūlymus. Net praėjusių metų Jungtinių Tautų (JT) ataskaitoje tokie pasiūlymai pavadinami kraštutiniais, tačiau nėra atmetami. Pristatome kai kuriuos iš jų.
Žiemos po ugnikalnių išsiveržimų
Viena iš geoinžinierių idėja yra tarsi kopijuoti vulkanų išsiveržimus ir į stratosferą paskleisti tūkstančius tonų sieros dioksido. Teoriškai tokia skraistė galėtų apgaubti mūsų planetą ir atspindėti dalį saulės spinduliuotės atgal į kosmosą.
Po didžiausių ugnikalnių išsiveržimų Žemėje kuriam laikui įsivyraudavo vulkaninės žiemos. Taip nutiko 1883 ir 1915 metais. Be to, Pinatubo išsiveržimas 1991 metais taip pat kiek pristabdė pasaulinės temperatūros kilimą.
Atsakymai į klausimą, kaip tai būtų galima padaryti, sulaukia dar kontroversiškenių atsakymų. Sieros dioksidą purškiantys vandenilio balionai, tūkstančiai į dangų pakilusių lėktuvų, kurie šią medžiagą purkštų, didžiulis vamzdis, nukreiptas į dangų, – čia plėstis nesinorėtų, nes tai tik priemonės, kurios net šiandien skamba ne tik futuristiškai, bet ir labai brangiai.
Kokie būtų tokio sprendimo padariniai ir ar sieros skraistė padėtų? Kiek anglies dioksido išskirtume kildami ir leisdamiesi šiandien naudojamais lėktuvais?
Kol kas mokslininkai remiasi tik teorinėmis žiniomis, nes išbandomi įvairūs kompiuteriniai modeliai, simuliacijos. Jos rodo, kad efektyviausia būtų panaudoti balionus, kurie laikytų aukštai į dangų nukreiptas žarnas.
Toks sprendimas turėtų daugybę šalutinių poveikių, kurios pabrėžia klimato kaitos mokslininkai. Žemėje pradėtų lyti rūgštiniai lietūs, greičiausiai didėtų ozono skylė, kai kurie regionai iš esmės virstų negyvenamais. Neatmetama galimybė, kad tokia sieros skraistė suveiktų tarsi antklodė ir klimato šilimą dar labiau paspartintų.
„Atveskite tuos milijardierius pas mane ir aš jiems pasiūlysiu bent dešimt geresnių būdų išleisti jų pinigus“, – teigė Piersas Forsteris, Leedso universiteto profesorius.
Jo teigimu, tai, kad rimtai svarstome tokias Žemės pakeitimo idėjas, labiausiai parodo, kokioje beviltiškoje padėtyje esame ir kiek daug klaidų žmonės, kaip rūšis, padarė.
Vandenynas – didžiulis veidrodis
Dar vienas geoinžinierių teorinis pasiūlymas, apie kurį diskutuojama mažiau, yra vandenynų pavertimas milžiniškais veidrodžiais. Kaip tai padaryti? Turėtume laivais į vandenynus nugabenti daugybę šviesą atspindinčių mikroburbulų. Jie sukurtų unikalias vandens putas.
Mokslininkų teigimu, taip būtų galima atspindėti šiek tiek daugiau saulės šviesos. Tikslų skaičių pasakyti sunku, tačiau Julianas Evansas, UCL (angl. University College London) profesorius, skaičiuoja, kad tai galėtų būti tik apie 2 ar 3 procentai mus pasiekiančios šviesos. Be to, pasak jo, reikėtų sukurti tokį veidrodžio mechanizmą, kad jis galėtų būti staigiai išjungtas, jei reikalai pakryptų bloga linkme.
Savo moksliniame straipsnyje, publikuotame žurnale „Climate Research“, mokslininkas akcentavo, kad mažiau šviesos pasieks ir vandenynų ekosistemas, o tai gali padaryti labai daug žalos. Dalis augalų negalėtų vykdyti fotosintezės, mažėtų deguonies.
Tiesa, kito mokslinio tyrimo autoriai teigia, kad žala fotosintezę vykdantiems augalams būtų minimali.
Įdomu ir tai, kad norint mažyčius burbuliukus vandens paviršiuje išlaikyti ilgiau, pavyzdžiui, savaitę, reikėtų sunaudoti labai daug energijos, kurią reikėtų sukurti.
Debesų ploninimas
Dar viena alternatyva – debesų sluoksnio ploninimas pašalinant, pavyzdžiui, plunksninius debesis.
Plunksniniai debesys (lot. Cirrus) gali būti 7-16 km aukštyje ir yra sudaryti iš ledo kristalų. Šie debesys absorbuoja gana didelį kiekį ilgųjų bangų spinduliuotės.
Straipsnyje Ciuricho ETH universiteto profesorius Ulrike Lohmannas aiškina, kad būtent šie debesys įkalina labai daug nuo Žemės atsklindančios šilumos. Mokslininko teigimu, debesų poveikis yra milžiniškas – jei būtų pašalinti visi tokie debesys būtų gautas toks rezultatas, tarsi būtime anglies dvideginio kiekį sumažinę du kartus.
Teoriškai įmanoma pakelti dronus ir ant šių debesų užpilti juos tirpdančių medžiagų, tačiau mokslininkas įspėja, kad, panaudojus netinkamas medžiagas ir netinkamą jų kiekį, šis debesų sluoksnis gali dar labiau sutvirtėti ir sustorėti. Pasak jo, žala būtų itin didelė, o atsukti laiko atgal jau negalėtume.
Be to, straipsnyje pabrėžiama, kad prieš pradedant skaičiuoti, kiek tokia misija kainuotų, reikia ištirti šių debesų poveikį visai klimato sistemai.
Pastatų spalva ir genetiškai modifikuoti pasėliai
Dar viena prestižinio Ziuricho ETH universiteto profesorė Sonia Seneviratne aiškinosi, kokį poveikį turėtų daug mažiau kontroversiškas ir paprastesnis sprendimas – pastatų nudažymas baltai.
Tiesa, mokslininkė teigia, kad toks sprendimas padėtų išvengti karščio bangų tankiai apgyvendintose teritorijose, tačiau didesnės įtakos klimato kaitai ir pasaulinės temperatūros augimui neturėtų.
Tyrėja domėjosi ir galimybe genetiškai modifikuoti pasėlius, kad jie atspindėtų daugiau šviesos ir mažiau jos sugertų. Pasėliai tarsi pasidengtų vaškiniu blizgesiu, tačiau kol kas neaišku, kaip tai paveiktų jų atsparumą ligoms, derlingumą ir t. t.
„Šis sprendimas taip pat galėtų sumažinti kai kurių regionų didžiausią temperatūrą, padėti iškęsti karščio bangas, tačiau globalesnio poveikio tai neturėtų“, – savo darbe rašo profesorė.
Lrt.lt
